Lietuviška animacija rengiasi vytis Europos standartus

Seniausios šalyje profesionalią animaciją kuriančios Lietuvos kino studijos (LKS) Animacijos padalinyje vasarą vyksta intensyvus kūrybinis darbas.

Tarp šių metų animacijos naujienų – Henriko Vaigausko filmas “Gyvenimas yra labai, labai, labai…”, Iljos Bereznicko istorijos apie Baubą tęsinys “Baubo aritmetika”, Vitalijaus Suchockio karikatūrų animacijos serialas “Vitaliana”, taip pat pradedami darbai – H. Vaigausko filmas “Tankas” ir I. Bereznicko “Baubo liga”.

Kaip Eltai sakė LKS Animacijos padalinio vadovas, filmų prodiuseris Šarūnas Jakštas, dabartiniai studijos gamybiniai pajėgumai leidžia kurti keletą projektų vienu metu. Pradėjusi savo veiklą kaip animacinių filmų studija, kuri filmus kūrė ant celiulioido, vėliau pradėjusi kurti pieštinę animaciją, visai neseniai studija pertvarkė savo gamybinius pajėgumus ir dabar turi moderniausią animacijai skirtą techniką ir įrengimus Lietuvoje, leidžiančius įgyvendinti bet kokį kūrybinį sumanymą.

“Nors studija specializuojasi kurdama tradicinę pieštinę animaciją, tačiau jau dabar galima daryti ir trimatės kompiuterinės animacijos projektus, taip pat ir technologiją, kai trimačiai vaizdai verčiami į dvimačius ir atrodo kaip pieštiniai. Studija profesionaliai dirba ir su interaktyvios “Flash” animacijos projektais”, – sakė Š. Jakštas.

Nors studijoje kuria filmus garsūs Lietuvos animacijos režisieriai, profesionalūs dailininkai animatoriai, kompozitoriai, LKS animacinio susivienijimo paslaugomis gali naudotis ne tik profesionalai, bet ir naujokai, žengiantys pirmuosius žingsnius šioje srityje. “Studija ieško naujų talentų, kurie gerai piešia ir išmano naujausias animacijos technologijas, juolab kad dabartinės technologijos leidžia dirbti ir namuose. Tad renkame duomenų bazę apie naujausiomis technologijomis dirbančius animacijos grafikus, dizainerius, animatorius, mielai laukiame jų darbų”, – sakė Š. Jakštas.

Pasak jo, pasaulyje labai sparčiai tobulėja ir, deja, vienodėja animacijos kūrimo technologijos, tad išties sunku rasti originalių kūrybinių ir techninių sprendimų. “Lietuviškos animacijos kūrėjai, panašiai kaip ir Lietuvos atlikėjai Eurovizijos konkurse, dabar tiesiog nepajėgūs konkuruoti su Vakarais. Nors ir nelengva, turime pripažinti, kad lietuviškai animacijai kol kas beviltiška išgarsėti Europos mastu – neatitinkame Europos Sąjungoje galiojančių standartų, kurių reikalaujama ir kitose gyvenimo srityse. Didelė problema, kad tarp lietuviškos animacijos kūrėjų mažai profesionalų, ir tie patys išsibarstę po atskiras studijėles. Be to, Lietuvoje labai trūksta gerų scenaristų ir profesionalių animacijos kritikų, vertinančių ne apskritai visą kiną, o rašančių tik apie animaciją”, – vardijo animacijos meno problemas Š. Jakštas.

Pertvarkytam LKS Animacijos padaliniui vadovaujančio Š. Jakšto pastebėjimu, jau ne pirmi metai žiniasklaidoje pernelyg dramatizuojama lietuviškos animacijos prieinamumo problema. “Sukurtas mitas, kad Lietuvos televizijos nenori rodyti lietuviškos animacijos ir taip skriaudžia mūsų mažuosius žiūrovus. Tiesa, kad dabar televizijos rodo ne pačios aukščiausios kokybės užsienio animacinius filmus ir morališkai senstelėjusią sovietinių laikų “gerąją animaciją”. Tačiau ir patys lietuviškos animacijos kūrėjai turėtų parodyti iniciatyvos – įrašyti savo filmus į profesionalias vaizdo kasetes ir aktyviai siūlyti televizijoms, be to, jos mieliau imtų ne pavienius filmus, o jų blokus, serialus. Filmo gamybai gavus beveik šimtaprocentinį finansavimą iš Kultūros ministerijos, sąmatoje reikėtų numatyti transliavimo per televiziją ir kitas filmo platinimo išlaidas”, – sakė Š. Jakštas.

Jis pripažino, kad finansavimas animacinių filmų gamybai kol kas labai menkas – siekia nuo 35 iki 70 tūkstančių litų, priklausomai nuo filmo trukmės, o filmo reklamai, pristatymams kino festivaliuose ir mugėse, pasak prodiuserio, turėtų būti skiriama apie trečdalį jo gamybos sumos.

“Dabar lietuviški animaciniai filmai didelių kino festivalių programoje tarsi “prapuola” arba rodomi kaip skirtukai tarp vaidybinių filmų, kad žiūrovai pailsėtų, tarsi programai paįvairinti. Animacijos kūrėjams būtų geriau, jei Lietuvos kino studija į festivalius vežtų visą paketą lietuviškų filmų”, – svarstė Š. Jakštas.

Jo teigimu, daugelis šios kino srities problemų kyla dėl to, Lietuvoje dar nėra senų profesionalios animacijos tradicijų. “Lietuviai vėliausiai buvusioje Tarybų Sąjungoje pradėjo kurti animaciją – tai buvo 1964 metais kauniečio Zenono Tarakevičiaus sukurtas filmas “Vilkas ir siuvėjas”. Tiesa, kai kurie kino istorikai teigia, kad pirmaisiais lietuviškais animaciniais filmais galima laikyti Vladislavo Starevičiaus (1910) ir Stasio Ušinsko (1938) animacinius lėlių filmus, o dėl pirmojo profesionaliosios animacijos filmo sukūrimo datos ligi šiol nesutariama”, – priminė Š. Jakštas.

Geriausiu lietuvišku animaciniu filmu, iki dabar išlaikiusiu gyvenimišką universalumą, LKS Animacijos padalinio vadovas vadina 1990 metais Zenono Šteinio sukurtą filmą “Kadaise Lietuvoje”.

Paimta is: www.bernardinai.lt

Nežinoma lietuviškosios animacijos istorija

Seniai seniai, 1910–aisiais metais Viačeslavas Starevičius sukūrė pirmą animacinį filmą. Jo veikėjai buvo didžiuliai elniaragiai. Režisierius stebėdavo jų “žaidimus” Kauno Ąžuolyne – tačiau tai nufilmuoti buvo per mažai šviesos. Filmavimui tinkamoje aplinkoje elniaragiai nenorėdavo “vaidinti”, todėl V. Starevičius preparuodavo vabzdžius, padarydavo mechanines kojas, sąnarius ir viską judindavo prieš kamerą. Kinometografijos istorikų nuomone, taip gimė “Elniaragių kova” – pirmasis animacinis filmas. Jo autorystės gviešiasi prancūzai, lenkai, lietuviai (autorius dirbo Paryžiaus, Maskvos kino studijose, Lenkijoje) – tačiau Viačeslavas yra kilęs nuo Kėdainių, o “Kova” buvo nufilmuota Kaune. Beje, po premjeros menininkas dažnai buvo klausinėjamas, kaip jam pavyko išdresuoti vabalus.

V. Starevičius buvo šio filmo režisierius, operatorius, dailininkas. Jis buvo kviečiamas dirbti W. Disney’aus studijoje, tačiau pasiūlymo atsisakė, nes animaciniams filmams viską – nuo lėlių iki scenarijaus – kūrė pats, buvo autorinės animacijos šalininkas.

Daugiau kaip 20 metų išgulėjusi stalčiuose, greitai pasirodys Vytauto Mikalausko knyga “Stebukladarys iš Kauno”. Knyga vertinga ne vien archyviniais šaltiniais, bet ir tuo, kad studijuodamas Maskvoje, autorius susitiko su dar gyvais V. Starevičiaus gyvenimo ir kūrybos liudininkais, panaudojo daug Rusijoje rastos informacijos. Deja, kelionei į Paryžių, kur iki savo mirties 1965 m. gyveno animatorius, knygos autoriui nebuvo leista nuvykti.

Prieš imdamasis animacijos, menininkas save išbandė įvairiose srityse: piešė karikatūras ir kino plakatus, kūrė kostiumus karnavalams, fotografavo, 1909 m. sukūrė dokumentinį filmą “Prie Nemuno” (neišlikęs), kol galiausiai apsistojo ties animacija.

Po “Elniaragių kovos” V. Starevičius sukūrė daugiau filmų: “Gražioji Lukanidė” (1912), “Žiogas ir skruzdėlė” (1913), “Lapinas Raneikis” (1939), “Paparčio žiedas” (1949). Visi filmai, nors kiek pavėluotai, vertinami kaip svarbus lietuvių menininko indėlis į pasaulio animacijos istoriją. Dabar V. Starevičiaus kūrybinį palikimą saugo Paryžiuje gyvenanti jo duktė Irena.

Nepelnytai pamiršta yra ir Gražina Brašiškytė – pirmoji lietuvė, profesionali dailininkė – animatorė. Ji visą gyvenimą nenutraukė ryšių su Lietuva, kasmet joje lankydavosi, nors aplinkybės vertė dirbti ir gyventi Maskvoje (Rusijoje).

G.Brašiškytė gimė 1920 m. spalio 19 d. Šiauliuose, ten baigė gimnaziją. 1937 m. įstojo į Kauno meno mokyklą. Prasidėjus karui, su šeima atsidūrė Alma-Atoje (Kazachstane), kur įstojo į laikinai išsikėlusio iš Maskvos Kinematografijos instituto meno fakulteto Multiplikacijos (Animacijos) skyrių. Mokslus baigė 1948 m. jau Maskvoje. Diplomuota specialistė grįžo į Lietuvą kupina norų kurti gimtinėje, bet, nesuradusi palaikymo, vėl išvyko į Maskvą. Čia ją noriai priėmė “Sojuzmultfilm” studija, kurioje Gražina kelerius metus dirbo dailininke – animatore. Pirmųjų filmų specifika (“Raudonoji gėlelė” – 1952 m.; “Drąsusis Pakas” – 1954 m.; “Auksinė antilopė” – 1954 m. ir kt.) lėmė, kad G. Brašiškytė pamėgo kūrinius, kuriems vaizdinės medžiagos ieškoti reikia muziejuose, parodose, senose knygose ir tiesiog gyvenime.

1955 m. debiutavo kaip dailininkė – statytoja filme “Užburtas berniukas” (pagal S. Lagerlef pasaką “Nilso kelionės”). Jis dabar laikomas tarybinės multiplikacijos aukso fonde.

1959 m. sukūrė filmą lietuviška tematika “Gintarinė pilis”. 1961 m. jos filmas “Drakonas” (Pietryčių Azijos pasakų motyvais) Indijoje tarptautiniame festivalyje buvo apdovanotas aukščiausiu – “Sidabrinio lotoso” prizu. 1963 m. sukurtas filmas “Tarakonas” buvo įvertintas “Geriausio metų filmo” prizu.

Kasmet išleisdama po filmą ar du, G. Brašiškytė iš viso sukūrė 24 animacinius filmus (“Norų išsipildymas” – 1957 m.; “Tolimosios salos paslaptis” – 1958 m.; “Mes ieškome juodulio” – 1969 m.; “Pasaka – nepasaka” – 1970 m.; ir kt.). Ji taip pat kūrė siužetus satyriniam kino žurnalui “Fitilis”.

G. Brašiškytė turėjo vertingiausią šio kino meno kūrybos savybę – paprastumą ir lakoniškumą, ir puikiai ja naudojosi. Kritikai įvertindavo jos savitą spalvinę gamą, režisieriai pastebėdavo jos lengvą humorą, retas, neįtikėtinas situacijas. “Man patinka tie kūriniai, kur matau daug erdvės fantazijai, meninei išmonei. Ir, žinoma, kur yra vietos humorui, satyrai”, – sakė dailininkė.

G. Brašiškytė įvertino jauno vaikino Zenono Tarakevičiaus, atvykusio į “Sojuzmultfilm” studiją mokytis, neabejotiną animatoriaus talentą. Dailininkė jį mokė ir rėmė kiek galėdama. Vėliau Zenonas sukūrė pirmąjį lietuvišką pieštą animacinį filmą “Vilkas ir siuvėjas” (1964 m.). Beje, pašauktas į Tarybinę Armiją, menininkas išėjo iš “Sojuzmultfilmo” ir negrįžo.

8 – tojo dešimtmečio viduryje iš 15–os Tarybų Sąjungos respublikų tik Lietuvoje nebuvo profesionalios animacijos studijos (Z. Tarakevičiaus filmas buvo kurtas ne studijoje, o gamyklos pagalbinėse patalpose Kaune). G. Brašiškytė, “Žinijos” draugijos pakviesta, skaitė paskaitą apie animaciją, surengė susitikimą su žiūrovais. Dar kartą siūlė savo paslaugas tuometiniams Kino studijos vadovams, tačiau pritarimo nesulaukė. Šiltu žodžiu vertindama tuometinius Lietuvos kino mėgėjų animacinius darbus, pastebėjo, kad jie negali atstoti profesionalų kūrybos. Paklausta, kokią svajonę norėtų įgyvendinti, ji atsakė: “Norėčiau kurti lietuvišką multiplikaciją…” Dėl šios svajonės ji buvo pasiryžusi atsisveikinti su “Sojuzmultfilmo” kolektyvu, kuriam Gražina buvo dėkinga už daug kūrybingų metų. 1983 m. gegužės 10 d. G. Brašiškytė mirė Maskvoje.

 

straipsnis paimtas is: www.lizdas.lt