Tarp šių metų animacijos naujienų – Henriko Vaigausko filmas „Gyvenimas yra labai, labai, labai…“, Iljos Bereznicko istorijos apie Baubą tęsinys „Baubo aritmetika“, Vitalijaus Suchockio karikatūrų animacijos serialas „Vitaliana“, taip pat pradedami darbai – H. Vaigausko filmas „Tankas“ ir I. Bereznicko „Baubo liga“.

Kaip Eltai sakė LKS Animacijos padalinio vadovas, filmų prodiuseris Šarūnas Jakštas, dabartiniai studijos gamybiniai pajėgumai leidžia kurti keletą projektų vienu metu. Pradėjusi savo veiklą kaip animacinių filmų studija, kuri filmus kūrė ant celiulioido, vėliau pradėjusi kurti pieštinę animaciją, visai neseniai studija pertvarkė savo gamybinius pajėgumus ir dabar turi moderniausią animacijai skirtą techniką ir įrengimus Lietuvoje, leidžiančius įgyvendinti bet kokį kūrybinį sumanymą.

„Nors studija specializuojasi kurdama tradicinę pieštinę animaciją, tačiau jau dabar galima daryti ir trimatės kompiuterinės animacijos projektus, taip pat ir technologiją, kai trimačiai vaizdai verčiami į dvimačius ir atrodo kaip pieštiniai. Studija profesionaliai dirba ir su interaktyvios „Flash“ animacijos projektais“, – sakė Š. Jakštas.

Nors studijoje kuria filmus garsūs Lietuvos animacijos režisieriai, profesionalūs dailininkai animatoriai, kompozitoriai, LKS animacinio susivienijimo paslaugomis gali naudotis ne tik profesionalai, bet ir naujokai, žengiantys pirmuosius žingsnius šioje srityje. „Studija ieško naujų talentų, kurie gerai piešia ir išmano naujausias animacijos technologijas, juolab kad dabartinės technologijos leidžia dirbti ir namuose. Tad renkame duomenų bazę apie naujausiomis technologijomis dirbančius animacijos grafikus, dizainerius, animatorius, mielai laukiame jų darbų“, – sakė Š. Jakštas.

Pasak jo, pasaulyje labai sparčiai tobulėja ir, deja, vienodėja animacijos kūrimo technologijos, tad išties sunku rasti originalių kūrybinių ir techninių sprendimų. „Lietuviškos animacijos kūrėjai, panašiai kaip ir Lietuvos atlikėjai Eurovizijos konkurse, dabar tiesiog nepajėgūs konkuruoti su Vakarais. Nors ir nelengva, turime pripažinti, kad lietuviškai animacijai kol kas beviltiška išgarsėti Europos mastu – neatitinkame Europos Sąjungoje galiojančių standartų, kurių reikalaujama ir kitose gyvenimo srityse. Didelė problema, kad tarp lietuviškos animacijos kūrėjų mažai profesionalų, ir tie patys išsibarstę po atskiras studijėles. Be to, Lietuvoje labai trūksta gerų scenaristų ir profesionalių animacijos kritikų, vertinančių ne apskritai visą kiną, o rašančių tik apie animaciją“, – vardijo animacijos meno problemas Š. Jakštas.

Pertvarkytam LKS Animacijos padaliniui vadovaujančio Š. Jakšto pastebėjimu, jau ne pirmi metai žiniasklaidoje pernelyg dramatizuojama lietuviškos animacijos prieinamumo problema. „Sukurtas mitas, kad Lietuvos televizijos nenori rodyti lietuviškos animacijos ir taip skriaudžia mūsų mažuosius žiūrovus. Tiesa, kad dabar televizijos rodo ne pačios aukščiausios kokybės užsienio animacinius filmus ir morališkai senstelėjusią sovietinių laikų „gerąją animaciją“. Tačiau ir patys lietuviškos animacijos kūrėjai turėtų parodyti iniciatyvos – įrašyti savo filmus į profesionalias vaizdo kasetes ir aktyviai siūlyti televizijoms, be to, jos mieliau imtų ne pavienius filmus, o jų blokus, serialus. Filmo gamybai gavus beveik šimtaprocentinį finansavimą iš Kultūros ministerijos, sąmatoje reikėtų numatyti transliavimo per televiziją ir kitas filmo platinimo išlaidas“, – sakė Š. Jakštas.

Jis pripažino, kad finansavimas animacinių filmų gamybai kol kas labai menkas – siekia nuo 35 iki 70 tūkstančių litų, priklausomai nuo filmo trukmės, o filmo reklamai, pristatymams kino festivaliuose ir mugėse, pasak prodiuserio, turėtų būti skiriama apie trečdalį jo gamybos sumos.

„Dabar lietuviški animaciniai filmai didelių kino festivalių programoje tarsi „prapuola“ arba rodomi kaip skirtukai tarp vaidybinių filmų, kad žiūrovai pailsėtų, tarsi programai paįvairinti. Animacijos kūrėjams būtų geriau, jei Lietuvos kino studija į festivalius vežtų visą paketą lietuviškų filmų“, – svarstė Š. Jakštas.

Jo teigimu, daugelis šios kino srities problemų kyla dėl to, Lietuvoje dar nėra senų profesionalios animacijos tradicijų. „Lietuviai vėliausiai buvusioje Tarybų Sąjungoje pradėjo kurti animaciją – tai buvo 1964 metais kauniečio Zenono Tarakevičiaus sukurtas filmas „Vilkas ir siuvėjas“. Tiesa, kai kurie kino istorikai teigia, kad pirmaisiais lietuviškais animaciniais filmais galima laikyti Vladislavo Starevičiaus (1910) ir Stasio Ušinsko (1938) animacinius lėlių filmus, o dėl pirmojo profesionaliosios animacijos filmo sukūrimo datos ligi šiol nesutariama“, – priminė Š. Jakštas.

Geriausiu lietuvišku animaciniu filmu, iki dabar išlaikiusiu gyvenimišką universalumą, LKS Animacijos padalinio vadovas vadina 1990 metais Zenono Šteinio sukurtą filmą „Kadaise Lietuvoje“.

Paimta is: www.bernardinai.lt

Festivalio Grand prix – juodasis „Stiklo riešutas“ – visų komisijos narių nuomone vienbalsiai buvo paskirtas 2006 m. sukurtam britų režisierės Joannos Quinn trumpametražiui animaciniam filmui „Svajonės ir troškimai – šeimos ryšiai“ už visus įmanomus vertinimo kriterijus: pieštinę animaciją, scenarijų, techniką, muziką ir ypač už humorą. Kai energinga ir itin monumentalų formų svajotoja Berilė įsigijusi vaizdo kamerą pasišauna nufilmuoti savo draugės Mendės vestuves. Na, o jei praleidote progą Vilniuje sudalyvauti animacijos fiestoje ir šio filmo nematėte, jūs jį privalote gauti kitais keliais.

Trumpai tariant, žmonės, šuo ir kamera.Arba veiksmas, veiksmas ir dar kartą veiksmas su juoko ašarom. Iš Vilniaus sulaukti „Grand prix“ savotiškas netikėtumas turėtų būti ir pačiai britų režisierei, kuri filmą festivalio konkursinei programai atsiuntė pačią paskutinę akimirką.

Vis dėlto tikra dviguba sensacija buvo, kad „Stiklo riešuto“ apdovanojimas už geriausią lietuvišką filmą didele komisijos balsų persvara (du prieš septynis) atiteko šių metų Vilniaus dailės akademijos diplomantui Martynui Dyšai už jo sarkastiškai cinišką, bet puikų animacinį filmuką „Metinės“. Žmogaus ir kiaulės draugystė, kuriam laikui apsikeičiant vietomis… Netikėta, juokinga ir net filosofiška. Tarp pretendentų prizui už geriausią lietuvišką filmą buvo ne tik kiti studentai, bet ir visi mūsų garsieji lietuvių animacijos profesionalai: Iljos Bereznicko „Baubo liga“ (2006), Henriko Vaigausko „Tankas“ (2006), Jūratės Leikaitės „Marti iš jaujos“ (2006), Algirdo ir Aurikos Selenių „Čigonas ir drakonas“ (2006) bei kiti.

Dvigubos sensacijos briauna – visos 9 narių vertinimo komisijos vienbalse nuomone – Martyno Dyšos „Metinės“ buvo nominuotas bendram septynių animacijos festivalių prizui ANOBA. Tai naujai įsteigtas bendras danų, švedų, suomių, norvegų, latvių, estų ir lietuvių festivalių prizas, kuriam nominantus renka kiekvienas festivalis.

O šių metų pabaigoje pirmą kartą visi septyni nominantai kovos tarpusavyje dėl įspūdingai skambančio prizo ANOBA (Award of Nordic and Baltic animation festivals). Palinkėkime Martynui sėkmės, nes jis sugebėjo nurungti tikrus profesionalus. Tokius garsius, kaip estą Rao Heidmets, norvegą Torill Kove, švedę Maja Lindstrom ir kitus, beje, pastarosios filmas „Nakties istorija“ jau nominuotas kitame festivalyje prizui ANOBA. Tad Martyno laukia tikra ringo kova.

„Stiklo riešutas“ už geriausią bendros programos trumpametražį filmą paskirtas kroatų filmui „Sub Rosa“ (2004, Kroatija, rež. Katja ir Nikola Šimunič). Filmas dedikuotas kompozitorei Dorai Pejačevič ir jos kūriniui „Mano knygos įrašas“, siekiant atskleisti tai, kas muzikoje visada paslėpta „sub rosa“. Elegantiškas, grakštus, muzikaliai išraiškingai animuotas pasakojimas.

„Stiklo riešutas“ už geriausią filmuką vaikams, paskirtas filmui „Alavinis kareivėlis“ (2004, Danija), iškeliavo į Daniją arabų kilmės režisieriui Moayad Fahmi. Turbūt nereikia priminti pasakos pagal Ch.Anderseno pasaką. O animuotų lėlių istorija tikrai graži.

„Stiklo riešutas“ už geriausią filmą suaugusiems paskirtas olandų režisieriams Michal Pfeffer ir Uri Kranot už filmą „Dievas su mumis“ (2005, Olandija). Inspiruotas XX a. garsiojo menininko Pablo Picasso tapybos darbo „Guernica”, filmas pasakoja apie Izraelio ir Palestinos konfliktą. Vardan Dievo žmonės miršta ir smurtauja. Baimė veda į brutalumą ir kerštą. „Kas lemta vaikui, gimusiam šiame praradimų rate?“, klausia filmo kūrėjai.

„Stiklo riešutas“ už geriausią eksperimentinį filmą iškeliavo į Taivaną režisieriui Chunfu Ma už jo filmą „Eliksyras“ (2005, Taivanas) apie veido jaunėjimo problemas.

„Stiklo riešutas“ už geriausią animacinį filmą jaunimui paskirtas prancūzų trijulės Maxime Leduc, Michel Samreth ir Martin Ruyant filmui „Pabaiga“ (2005).

Buvo paskirtas ir specialus „Stiklo riešuto“ prizas jaunimui, atitekęs australų režisieriui ir animatoriui Sejong Park už filmuką „Berniuko gimtadienis“ (2004, Australija).
Taip pat paskirti 5 penki specialūs diplomai:

Jūratės Leikaitės filmui „Marti iš jaujos“ (2006, Lietuva) už originaliai pateiktą tautinę temą (animacinis filmas sukurtas pagal grafiko Viktoro Petravičiaus juodai baltus raižinius. Pirmą kartą filmukas 2006 m. gegužės 12 d. parodytas Lietuvos kinematografininkų sąjungoje Viktoro Petravičiaus šimtųjų metinių proga.

Algirdo ir Aurikos Selenių filmui „Čigonas ir drakonas“ (2006, Lietuva) už folklorinės temos meninę išraišką (filmukas apie simpatišką čigoną, kuris išlošia kauliukais iš drakono karalaitę, tačiau atsisako ją vesti dėl savo laisvės).

Rao Heidmets filmui „Perlinis žmogus“ (2006, Estija) už išraiškingą animaciją (kas galingesnis – senovianiai pirmykščiai ritualai ar šiuolaikinių technologijų žmonės);

Marek Skrobecki filmui „Ichtys“ (2005, Lenkija) už originaliai perteiktą istoriją tradicinėmis priemonėmis (krikščioniškų simbolių ir paskutinės kelionės intelektualus pasakojimas).

Aleksej Turkus filmui „Audronaša“ (2004, Rusija) už originalią klasikinės literatūros animaciją (slapvingai įtaigi ir su puikiu humoru perteikta nūdienos mokinių literatūros pamoka, kurios epilogą netikėtai šaržuoja šiuolaikiškas Puškino ir Grokio duetas);

Dar 6 diplomai paskirti filmams:

„Grįžtant namo“ (2004, Iranas, rež. Behzad Farahat) už grįžimą prie geriausių klasikinės animacijos tradicijų;

„Ego“ (2005, Prancūzija, scenarijus ir rež. Louis Blaise, Thomas Lagache, Bastien Roger) už meniškumą;

„Gyvenimas bute“ (2004, Belgija, rež. Jonas Geirnaert) už išraiškingą absurdo pavaizdavimą;

„Begalinė pabaiga“ (2004, Lenkija, rež. Izabela Bartosik) už meniškai perteiktą egzistencializmą;

„Ponas Džounsas: labirintas“ (2005, Norvegija, rež. Oystein Stene) už išskirtinį pagrindinį herojų;

„Klik-klak“ (2005, Prancūzija, rež. Aurelie Frechinos, Victor-Emmanuel Moulin, Thomas Wagner) už menišką samplaiką muzikos, teksto ir vaizdo.

Sėkmingai pasibaigus 4-tam tarptautiniam animacinių filmų festivaliui „Tindirindis’06“ belieka laukti kitų metų ir jau savo ištikimų žiūrovų – mažų ir didelių, kurie animaciją vertina ne tik kaip „žaislinę“ ar pasakišką meno rūšį, bet ir už profesionalų originalumą, futurizmą ir meniškumą.

Informacija paimta is : www.kinosajunga.lt
]]> http://animacija.wordpress.com/2007/03/18/tindirindis-2006/feed/ 0 sarasvatijai http://animacija.wordpress.com/2007/03/18/nezinoma-lietuviskosios-animacijos-istorija/ http://animacija.wordpress.com/2007/03/18/nezinoma-lietuviskosios-animacijos-istorija/#comments Sun, 18 Mar 2007 15:05:31 +0000 sarasvatijai http://animacija.wordpress.com/2007/03/18/nezinoma-lietuviskosios-animacijos-istorija/ ]]> Seniai seniai, 1910–aisiais metais Viačeslavas Starevičius sukūrė pirmą animacinį filmą. Jo veikėjai buvo didžiuliai elniaragiai. Režisierius stebėdavo jų „žaidimus“ Kauno Ąžuolyne – tačiau tai nufilmuoti buvo per mažai šviesos. Filmavimui tinkamoje aplinkoje elniaragiai nenorėdavo „vaidinti“, todėl V. Starevičius preparuodavo vabzdžius, padarydavo mechanines kojas, sąnarius ir viską judindavo prieš kamerą. Kinometografijos istorikų nuomone, taip gimė „Elniaragių kova“ – pirmasis animacinis filmas. Jo autorystės gviešiasi prancūzai, lenkai, lietuviai (autorius dirbo Paryžiaus, Maskvos kino studijose, Lenkijoje) – tačiau Viačeslavas yra kilęs nuo Kėdainių, o „Kova“ buvo nufilmuota Kaune. Beje, po premjeros menininkas dažnai buvo klausinėjamas, kaip jam pavyko išdresuoti vabalus.

V. Starevičius buvo šio filmo režisierius, operatorius, dailininkas. Jis buvo kviečiamas dirbti W. Disney’aus studijoje, tačiau pasiūlymo atsisakė, nes animaciniams filmams viską – nuo lėlių iki scenarijaus – kūrė pats, buvo autorinės animacijos šalininkas.

Daugiau kaip 20 metų išgulėjusi stalčiuose, greitai pasirodys Vytauto Mikalausko knyga „Stebukladarys iš Kauno“. Knyga vertinga ne vien archyviniais šaltiniais, bet ir tuo, kad studijuodamas Maskvoje, autorius susitiko su dar gyvais V. Starevičiaus gyvenimo ir kūrybos liudininkais, panaudojo daug Rusijoje rastos informacijos. Deja, kelionei į Paryžių, kur iki savo mirties 1965 m. gyveno animatorius, knygos autoriui nebuvo leista nuvykti.

Prieš imdamasis animacijos, menininkas save išbandė įvairiose srityse: piešė karikatūras ir kino plakatus, kūrė kostiumus karnavalams, fotografavo, 1909 m. sukūrė dokumentinį filmą „Prie Nemuno“ (neišlikęs), kol galiausiai apsistojo ties animacija.

Po „Elniaragių kovos“ V. Starevičius sukūrė daugiau filmų: „Gražioji Lukanidė“ (1912), „Žiogas ir skruzdėlė“ (1913), „Lapinas Raneikis“ (1939), „Paparčio žiedas“ (1949). Visi filmai, nors kiek pavėluotai, vertinami kaip svarbus lietuvių menininko indėlis į pasaulio animacijos istoriją. Dabar V. Starevičiaus kūrybinį palikimą saugo Paryžiuje gyvenanti jo duktė Irena.

Nepelnytai pamiršta yra ir Gražina Brašiškytė – pirmoji lietuvė, profesionali dailininkė – animatorė. Ji visą gyvenimą nenutraukė ryšių su Lietuva, kasmet joje lankydavosi, nors aplinkybės vertė dirbti ir gyventi Maskvoje (Rusijoje).

G.Brašiškytė gimė 1920 m. spalio 19 d. Šiauliuose, ten baigė gimnaziją. 1937 m. įstojo į Kauno meno mokyklą. Prasidėjus karui, su šeima atsidūrė Alma-Atoje (Kazachstane), kur įstojo į laikinai išsikėlusio iš Maskvos Kinematografijos instituto meno fakulteto Multiplikacijos (Animacijos) skyrių. Mokslus baigė 1948 m. jau Maskvoje. Diplomuota specialistė grįžo į Lietuvą kupina norų kurti gimtinėje, bet, nesuradusi palaikymo, vėl išvyko į Maskvą. Čia ją noriai priėmė „Sojuzmultfilm“ studija, kurioje Gražina kelerius metus dirbo dailininke – animatore. Pirmųjų filmų specifika („Raudonoji gėlelė“ – 1952 m.; „Drąsusis Pakas“ – 1954 m.; „Auksinė antilopė“ – 1954 m. ir kt.) lėmė, kad G. Brašiškytė pamėgo kūrinius, kuriems vaizdinės medžiagos ieškoti reikia muziejuose, parodose, senose knygose ir tiesiog gyvenime.

1955 m. debiutavo kaip dailininkė – statytoja filme „Užburtas berniukas“ (pagal S. Lagerlef pasaką „Nilso kelionės“). Jis dabar laikomas tarybinės multiplikacijos aukso fonde.

1959 m. sukūrė filmą lietuviška tematika „Gintarinė pilis“. 1961 m. jos filmas „Drakonas“ (Pietryčių Azijos pasakų motyvais) Indijoje tarptautiniame festivalyje buvo apdovanotas aukščiausiu – „Sidabrinio lotoso“ prizu. 1963 m. sukurtas filmas „Tarakonas“ buvo įvertintas „Geriausio metų filmo“ prizu.

Kasmet išleisdama po filmą ar du, G. Brašiškytė iš viso sukūrė 24 animacinius filmus („Norų išsipildymas“ – 1957 m.; „Tolimosios salos paslaptis“ – 1958 m.; „Mes ieškome juodulio“ – 1969 m.; „Pasaka – nepasaka“ – 1970 m.; ir kt.). Ji taip pat kūrė siužetus satyriniam kino žurnalui „Fitilis“.

G. Brašiškytė turėjo vertingiausią šio kino meno kūrybos savybę – paprastumą ir lakoniškumą, ir puikiai ja naudojosi. Kritikai įvertindavo jos savitą spalvinę gamą, režisieriai pastebėdavo jos lengvą humorą, retas, neįtikėtinas situacijas. „Man patinka tie kūriniai, kur matau daug erdvės fantazijai, meninei išmonei. Ir, žinoma, kur yra vietos humorui, satyrai“, – sakė dailininkė.

G. Brašiškytė įvertino jauno vaikino Zenono Tarakevičiaus, atvykusio į „Sojuzmultfilm“ studiją mokytis, neabejotiną animatoriaus talentą. Dailininkė jį mokė ir rėmė kiek galėdama. Vėliau Zenonas sukūrė pirmąjį lietuvišką pieštą animacinį filmą „Vilkas ir siuvėjas“ (1964 m.). Beje, pašauktas į Tarybinę Armiją, menininkas išėjo iš „Sojuzmultfilmo“ ir negrįžo.

8 – tojo dešimtmečio viduryje iš 15–os Tarybų Sąjungos respublikų tik Lietuvoje nebuvo profesionalios animacijos studijos (Z. Tarakevičiaus filmas buvo kurtas ne studijoje, o gamyklos pagalbinėse patalpose Kaune). G. Brašiškytė, „Žinijos“ draugijos pakviesta, skaitė paskaitą apie animaciją, surengė susitikimą su žiūrovais. Dar kartą siūlė savo paslaugas tuometiniams Kino studijos vadovams, tačiau pritarimo nesulaukė. Šiltu žodžiu vertindama tuometinius Lietuvos kino mėgėjų animacinius darbus, pastebėjo, kad jie negali atstoti profesionalų kūrybos. Paklausta, kokią svajonę norėtų įgyvendinti, ji atsakė: „Norėčiau kurti lietuvišką multiplikaciją…“ Dėl šios svajonės ji buvo pasiryžusi atsisveikinti su „Sojuzmultfilmo“ kolektyvu, kuriam Gražina buvo dėkinga už daug kūrybingų metų. 1983 m. gegužės 10 d. G. Brašiškytė mirė Maskvoje.

straipsnis paimtas is: www.lizdas.lt